Ateina pavasaris ir vėl išeina...  

22 psl.

 [ Gamta (turinys)] [Ateina pavasaris ir vėl išeina...]   [ toks sniegas, tokia žiema... ]  [Vasara, saulė ir mes...  ] [Kodėl rudenį lapai keičia spalvas ]  [ Sodininkų talkininkų darbymetis ]  

Kaip ir kiti metų laikai, ateina pavasaris, priberia  pamiškėse melsvų žibučių  ir išeina, palikdamas nušvitusius veidus. Saulutė žadina kiekvieną gyvą sutvėrimą, ir vėl nori gyventi, džiaugtis, mylėti...  
Ateina pavasaris tarsi  švelnus vėjelio dvelktelėjimas, priversdamas  paburkti medžių pumpurus, išskleisti žirginėliams.

Metų laikų kaita geriausiai  matyti iš medžių. Žiemą medžių šakos styro plikos ir tarsi negyvos. Bet žiūrėk, kai kurie pumpurai paburkę ir  tik laukia šiltesnės saulutės, kad išbrinktų ir tuoj pat išsiskleistų, duotų gyvybę lapams, šakelėms ir visam kamienui.

Kai žiema perkops  į antrąją pusę, nupjaukite tų negyvų belapių lapuočio medžio šakelių ir pamerkite į vandenį. Įvyks stebuklas:  nematomos jėgos užpildys šakelių ląsteles ir privers jas atgyti. Pumpurai išbrinks, numes  žvynelius, atgys ir tempsis į šviesą.

 Ateina pavasaris ir suplazda nauja gyvybė.

Rudenį medžiai išbarstė sėklas. Kai kurių sėklos su sparneliais (klevų, uosių, platanų, pušų). Jos turi  mažus “propeleriukus”, kuriems sukantis sėklelės nutupia žemėn, ir,  vos ją palietusios, bręsta naujam gyvenimui.

Kitų medžių  (ąžuolo, bukų) sėklos sunkios, apvalios ir dėl to gerai rieda, jas išnešioja ir žvėrys. Voverė, radusi riešutų, juos slepia, užkasa. Kurių nesukramto, tie lieka gulėti žemėje, kad sudygtų, kai  ateis laikas. Tada sėklos sudygsta ir  gimsta nauja gyvybė.

Vėjas padeda apdulkinti medžių žiedus. Ir vabzdžiai. Tam tikru laiku pavasarį mieste staiga pagelsta šaligatviai po lietaus, balos apsitraukia geltona puta. Tai vėjas barsto žiedadulkes. Išbarsto sėklas ir kankorėžiai. Jei lauke šalta ir drėgna, kankorėžiai „susičiaupia“ ir sėklos neišbyra. Jei šilta,  sėklos sudygs greitai, lengvai, ir naujas augalas turės puikias sąlygas augti ir lapoti.

Pakvimpa miškai, akį džiugina  pievų žaluma, sklindantis bundančios žemės kvapas. Džiaugiasi mažas ir didelis, artojas ir sodininkas.

Visiems pavasaris atneša tyrą svaiginantį džiaugsmą. Tyruliuoja vieversėlis padangėje. Alpsta gegužis tylią šiltą naktį, girdėti, kaip krenta vyšnios žiedas.

Išeina pavasaris, nurusvindamas  alyvų žiedus, palikdamas  suskaičiuotas “laimes” žieduose ir svaigų jazminų kvapą..

Suvirpi išgirdęs  pirmąją lakštingalą...                                                                    

©Audronė Musteikienė, 1998, "Šeimos kalendorius"