Ypač populiarūs čiobreliai Anglijoje. Jie čia skirstomi į tris grupes pagal augimo būdą. Tai šliaužiantys žemi čiobreliai, formuojantys ištisinį kilimą, tiesūs sumedėjusiais stiebeliais krūminiai čiobreliai, tarpiniai tarp pirmųjų dviejų - augantys ant kalvelių.  

            Savaime augantys čiobreliai aptinkami šviesiose, sausose, akmenuotose vietose, mėgsta kalkingą žemę. Panašias  sąlygas reikėtų sudaryti jiems ir darže. Vieta nedaug laistoma, turi būti truputį pakalkinta ir labai saulėta. Pirmais metais po pasodinimo čiobreliai karpomi, kad geriau įsikrūmytų.   

Čiobrelius galima sėti, bet dar  geriau yra dauginti kerpant gyvašakes. Tada veislė tikrai neišsigims. Lengviausia  dauginti šliaužiančias veisles. Šakelės nukarpomos nežydinčios, 7-8 cm ilgio, prie apatinio lapelio ir sodinamos į 40 proc. durpių ir 60 proc.  smėlio mišinį konteineriuose ar puoduose. Leidžiama įsišaknyti pavėsingoje vietoje. Galima puodus laikyti drėgnoje vietoje, tada šakelės greičiau įsišaknys. Pasodinti čiobreliai toje pačioje vietoje gali augti 2-3 metus.  

            Čiobreliai yra medingi augalai, todėl juos ypač naudinga auginti bitininkams.  

Čiobrelių žolė prieskoniams renkama vėlyvą rytą, kai rasa jau nudžiūvusi ir saulė dar ne per karšta. Surinkti surišami į šluoteles ir džiovinami natūraliai, šiltoje, tamsioje ir vėdinamoje patalpoje. Renkami žydintys minkšti ūgliai.  

            Šveicarijoje ir Prancūzijoje čiobreliais skaninami sūriai, Islandijoje  - raugintas pienas, Airijoje - pasukos. Šviežiai nuskinti čiobrelių žiedai gali būti dedami į salotas. Labai skani čiobrelių arbata.Vertinamos beveik visos veislės, kai kurios iš jų turi kamfaro ir pušų sakų kvapo, todėl naudojamos priemonėms nuo kandžių gaminti.

Čiobreliais gydomas kvėpavimo takų kataras, ypač kosulys. Antžeminė čiobrelių dalis - minkšti stiebai ir lapai naudojami skalauti gerklę. Čiobrelių aliejus naudojamas krūtinei trinti peršalus, taip pat masažuoti skaudančius raumenis. 

  ©Audronė Musteikienė 1996
1996 06 11, "Lietuvos aidas" Nr. 113